Miesto autobusų stotelėje naujojo "Naminuko" numerio vartymas, prieš pat važiuojant namo

Čia bus mano vaikystės laikų senas prisiminimas apie tai, kaip aš kadaise, kai buvau dar tik ketvirtos klasės mokinys Bakšėnų kaimo pradinėje mokykloje ir pirmąsyk pradėjęs gydytis Kupiškyje pas dantistę savo skaudančius dantis, iš viso to pasiėmiau ne tik vien nemalonią pirminę patirtį, bet ir kartu kažką kiek smagesnio, įdomesnio. Tai buvo 1995 metais. Taigi, taip vis besilankant pas tą Kupiškio dantistę palengva, po truputį atėjo jau ir balandžio mėnuo. Ir toliau šiose kelionėse ten vis mane lydėdavo mano mama, ji vykdavo su rajoniniu autobusu. O kaskart mieste vis mums tekdavo eiti šaligatviu pro pat tą patį spaudos kioską, kurio lange būdavo išdėlioti vis naujesni visokių laikraščių ir žurnalų numeriai. Ten pat, šiame kioske, kur dar prieš mėnesį pirkau aną kovo mėnesio žurnalo vaikams „Naminukas“ numerį, balandį susigundžiau pirkti ir šio mėnesio naujausią jo numerį. Kadangi vos tik pamačius šio naujojo numerio viršelio paveikslėlį, jis labai suintrigavo savo gražumu. Ir iškart traukėm tiesiai į vieną miesto autobusų stotelę, kuri vietinių buvo vadinama „bobturgiu“, kadangi ten po stogine, prie pat palei sienas pastatytų metalinių stalų visokios senos moterėlės būdavo susėdusios ir parduodavo visokius savo turimus augalėlius. Pamenu, nors ir balandis jau buvo, tada bent kelioms dienoms vėl buvo užėjęs šaltukas, buvo ir sniegas iškritęs, tad ir pačiame Kupiškyje to šio sniego netrūko. Na, o aš būtent šioje miesto autobusų stotelėje jau būdamas ir laukdamas autobuso, parvešiančio į namus, su dideliu jaučiamu džiaugsmu ir varčiau šį naują savo įsigytąjį balandžio „Naminuko“ numerį.