Ingridos nekenčiamas mokinys Usūrinis su klasiokais klasėje laiko Gimtosios kalbos egzaminą raštu

Kai jaunoji Kėžių kaimo gyventoja Ingrida Kraštytė dar tik mokėsi Pardavėjo profesijos Kupiškio miesto Žemės ūkio mokykloje, ten pat gretimai ir statybininku mokėsi toks vienas vaikinas Usūrinis, kurio pati Ingrida tikrai labai neapkentė. Tuomet tas mokinys Usūrinis Kumštis buvo jau antrakursis savo profesijos mokinys „Profkėje“ ir jam ką tik buvo oficialiai pasibaigusios visos jo vidurinės mokyklos mokslų dienos. Kartu su paskutiniosiomis pavasario ir gegužės mėnesio dienomis prasidėjo tiek Usūriniui, tiek ir kitiems jo klasiokams mokiniams dvyliktos klasės Brandos egzaminų dienos. Kas kelios dienos mokykloje jiems vyko vis kiti ir skirtingi įvairių mokomųjų dalykų baigiamieji egzaminai – gimtosios kalbos, matematikos, informatikos, istorijos ir anglų kalbos. Tomis dienomis Usūrinis ir jo klasiokai į savo mokyklą vaikščiojo pasipuošę, su išskalbtais marškiniais ir kaklaraiščiais. Kiekviena iš tų egzaminų dienų jiems buvo kupina didelės įtampos. Vienas iš pirmųjų egzaminų buvo Usūrinio klasei Gimtosios kalbos. Pirmas – kalbėjimo, o paskui ir raštu. Per raštu vykstantį egzaminą bent pusė iš klasės sueidavo į vieną pasirinktą kabinetą, ten susėsdavo kiekvienas prie suolo ir jiems būdavo įteikiama po raštinę užduotį – rašyti referatą. Kiekvienam buvo pateikta po atskirą konkrečią temą, pateiktos užduoties sąlygos ir tada jau teko savo atskirame lape rašyti savo atskirą referatą apie kažkokį konkretų dalyką. Pabaigus rašyti, tada apsikeičiama – šiai mokinių pusei išėjus lauk, ją paskui pakeičia kiti. Usūriniui kažkaip teko tema apie škotus vyrus. Ir pradedant rašyti netikėtai jam tai sukėlė fantazijas apie škotų vyrų vilkimus sijonus, kaip jis, Usūrinis, irgi jaustųsi, nei pabandytų pats užsivilkti tą škotišką sijoną. Beje, net ir egzamino metu Usūrinis po savo kelnėmis mūvėjo moteriškas pėdkelnes, nusimetęs basutes, taip sėdėjo ir prie savo suolo nuogomis pėdomis. 2004 m. gegužė