Ingridos nekenčiamas mokinys Usūrinis namuose kūrena krosnį ir su draugu Mikniumi kalba apie savo vidinę būseną

Kai jaunoji Kėžių kaimo gyventoja Ingrida Kraštytė dar tik mokėsi Pardavėjo profesijos Kupiškio miesto Žemės ūkio mokykloje, ten pat gretimai ir statybininku mokėsi toks vienas vaikinas Usūrinis, kurio pati Ingrida tikrai labai neapkentė. Tuo laiku Usūrinis Kumštis buvo jau trečio kurso savo profesijos mokinys „Profkėje“, tuomet buvo jau ir pats paskutinis metų mėnuo prasidėjęs – tuo pačiu jau ir žiemos pradžia bei ikikalėdinis laikotarpis aplink. Gal daugumai aplinkui tai ir buvo aplink tikrai smagus švenčių laukimo metas, tik Usūriniui tai nė trupučio nesmagus. Juk būtent šį mėnesį Usūrinio gyvenime įvyko pagaliau tai, ko jis tikrai nenorėjo, bet buvo savo klasiokų vis tiek priverstas imti ir padaryti – mokykloje išsiskyrė su savo drauge, pirmakurse virėja Vilma, sumelavęs jai nebūtą dalyką. Ir būtent nuo tos dienos paties Usūrinio dienos mokykloje tapo netgi dar tamsesnės ir liūdnesnės, nepaisant šio tamsaus metų laikotarpio už lango. Būti mokykloje tapo nepakeliamai liūdna ir vieniša, liūdna ir po pamokų namo grįžti, į Mičiūniškį. Tai dar gerai, kad Usūrinis praeitą rudenį įsigijo nuosavą mobilų telefoną – dabar turi bent jau su kuo iš savo namų paskambinti savo draugui Mikniui bei su juo pasikalbėti apie tai, kas širdies viduje dabar taip slegia. O slegia tai būtent tas Usūrinio išsiskyrimo su Vilma faktas, jam iš tikro viduje jos be galo trūksta, nes ji jam ir buvo tikrai reikalinga kaip artima draugė. Apie savo šį vidinį sielos skausmą Usūrinis su Mikniumi dažniausiai bendraudavo per telefoną vakarais, kai savo namuose kūrendavo krosnį ir turėdavo laiko su savo draugu pabendrauti telefonu... 2004 m. gruodis