Senas, mokyklinis Salamiesčio prisiminimas apie penktoko pokalbį kelyje su aštuntokėmis

Rankdarbiai » Kompiuterinė grafika

Senas, mokyklinis Salamiesčio prisiminimas apie penktoko pokalbį kelyje su aštuntokėmis

Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Jūs jau žinote tai, koks aš nuo pat mažų savo vaikystės dienų esu didelis žurnalo „Genys“ mylėtojas, ir dar žinote, kad aš, vos tik pradėjęs mokytis penktoje klasėje, vėl iš naujo atkūriau savo seną draugystę su mokine iš Bakšėnų kaimo – Violeta. Taigi, atėjus spalio mėnesiui, aš ir toji aštuntokė Violeta jau visai gražiai buvome tarpusavyje susidraugavę, kad net ir iš mokyklos po pamokų keliu vis dažniau ir dažniau jau eidavome drauge. O šitaip einant ir drąsiau, ir smagiau namų link keliauti. Traukiant namo beveik visada prie mūsų prisidėdavo tuomet ir artima Violetos draugė – jos klasiokė Kristė, irgi bakšėnietė. Piešinyje yra įamžintas mano senas penktoko prisiminimas būtent iš to meto, kada jau po savo mylimo žurnalo „Genys“ spalio numerio gavimo, vieną saulėtą spalio popietę aš per tą miestelį kaip tik ir traukiau su tomis draugiškomis mergaitėmis aštuntokėmis keliu, ir eidamas kone visą laiką pasakojau vien tik apie naujausiame žurnalo numeryje buvusį paveikslėlių istorijos „Jonas, Petras ir Kazys“ tolesnį nuotykių tęsinį. Aš joms tada visą išspausdintą istoriją buvau glaustai išdėstęs, mergaitės tos istorijos klausėsi ištempusios ausis ir net stipriai apstulbusios. Jos negalėjo patikėti, kad štai tokia neįtikėtina istorija yra spausdinama vaikų žurnale ir kad ją visą sukūrė būtent moteris. Beje, šis mano prisiminimas kone tiksliai sutampa su „Genio“ vaikystės memuarų“ 29 –ąja dalimi. 1995 m. spalis