Prisiminimas apie vieną tikrai žvarbią vasario popietę lauke, su mylima kalaite Muse

Čia bus mano vaikystės laikų senas prisiminimas apie tai, kaip aš pats kadaise, dar būdamas vaikas, leidau tuomet tikrai šaltas ir niūrias žiemos dienas. Tų 1996 metų žiema man buvo liūdnai lemtinga, nes dar praeitų metų gruodžio mėnesį aš per vyravusius didelius šalčius buvau praradęs net du savo kiemo šunis, senąjį Sargį ir mažąjį Musės sūnų Ferdinandą ir likau tik su vieninteliu laikomu gyvu šunimi – savo mylima kalaite Muse. Jau tų metų vasario mėnesį kai kuriomis dienomis, kai lauke buvo mažiau šalčio, vėl vis dažniau ir dažniau išsivesdavau po kiemą pavedžioti tą savo kalaitę Musę, nes tikrai nuoširdžiai džiaugiausi tuo, kad bent ją gyvą man pavyko gyvą išsaugoti. O tą saulėtą ir žvarbią vasario dienos popietę, kai lauke buvo saulėtas oras, ir vėl aš buvau išėjęs su ta kalaite pasivaikščioti. Atsimenu, kaip krito tuomet ant sniego ilgi ir mėlyni šešėliai nuo įvairių objektų, šaltis kaip reikiant žnaibė žandus, o kaimo keliai būdavo tai nuvalyti, tai ir vėl kada užpustyti sniego. Tą popietę aš su savo kalaite sukiojausi ant keliuko palei pat sodybą ir stebėjau, kaip tolumoje, ant kaimą kertančio vieškelio mano mama lydi link Bakšėnų autobusų stotelės mūsų šeimos draugą. Bet ar tai buvo prieš pat to mėnesio naujo „Genio“ numerio gavimą, ar jau po to numerio gavimo, jau niekaip negalėčiau tiksliai to laiko įvardyti...