Prisiminimas apie rūkytų dešrų nešimą iš pirtelės tamsų rudens vakarą

Čia bus senas mano vaikystės laikų prisiminimas apie tai, kaip, kartą, vieną tamsų rudens vakarą aš, būdamas jau pagaliau penktos klasės mokiniu, naujojoje savo mokykloje, padėjau savo tėvams darbuose prie naminių kiaulienos dešrų gamybos. Tuo laiku ir mano tėvai sodybos tvarte dar vis augindavo kiaules, paskui jas, žinoma, skersdavo ir iš jų prisigamindavo visokiausių mėsos produktų – su būtent naminėmis dešromis priešakyje. Tų 1995 metų rugsėjo mėnesį irgi kaip tik mūsų kieme buvo paskersta dar viena kiaulė, tad neilgai trukus sodybos pirtelėje jau dūmuose skendo pakabintos ant kartelių šviežios, ką tik sudėtos dešros, siekiant jas išrūkyti valgymui. O vieną ramų vakarą, mėnesiui einant link pabaigos, kai lauke buvo jau visai sutemę, mama man ir mano seneliui davė darbo – parnešti tas visas dešras iš pirtelės pagaliau į vidų, nes tos dešros pirtelėje jau buvo visiškai pilnai išrūkytos ir dėl to ilgiau jas ten laikyti jau nebebuvo jokios prasmės. Kadangi tuo metu lyg tyčia namuose neveikė nė vienas iš turimų žibintuvėlių, mano mama užsidegė seną žibalinę lempą ir laikydama ją rankose nuėjo su mumis tiesiai į tą pirtelę, iš ten mudu su seneliu paėmėme vieną kartelę su ant jos pakabintomis išrūkytomis dešromis ir, mamai su lempa mums šviečiant kelią, per patamsį visas tas dešras atsinešėme tiesiai į patalpų vidų.