Prisiminimas apie liūdnus žiemos vakarus namuose, prie lango, po šuniuko netekties

Čia bus mano vaikystės laikų senas prisiminimas apie tai, kaip aš, tuomet dar visai būdamas realiai vaikas, leidau savo laiką jau būnant gruodžio mėnesiui ir metams po truputį jau visiškai einant į pabaigą. Kadangi žiema tais metais su visa jėga karaliavo gamtoje jau nuo pat lapkričio mėnesio pradžios, nenuostabu, kad ir tą 1995 metų gruodį ji vis dar tebetęsė savo baltus darbus, nė trupučio šilumai neužleisdama savų pozicijų. Nors tas tų metų Kalėdų laukimas man kaip ir turėjo būti džiugus laikotarpis, nes ir šventės artinosi, ir „Eglutės“ diena Salamiesčio mokykloje, bet vis tiek jis man buvo tik graudžiai liūdnas – kadangi tuo metu stipriai šaldavo naktimis, po vienos tokios nakties apie gruodžio vidurį tėvai man pranešė liūdną žinią, kad mirtinai sušalo du mūsų turėti šunys: senasis, bjauraus būdo Sargis ir pusės metų amžiaus šuniukas, kalaitės Musės sūnus Ferdinandas. Dėl pastarojo šuniuko netekties man tuomet buvo taip graudžiai liūdna, kad, vos prisiminęs, kad neliko to mielo šuniuko, kasdien kaskart vis pravirkdavau net kelias dienas paskui iš eilės. Iš trijų turėtų šunų liko gyva tik viena Musė, mano ciucė. Kai sutemus tamsiam žiemos vakarui lauke, mano mama ir seneliai išeidavo į tvartą melžti karvių, aš dažnai kambaryje vis prieidavau prie lango, atitraukęs užuolaidas žvelgdavau į kiemą ir nepaliaudavau galvojęs apie tą šuniuko netektį, net su ašara akyse. Dar pamenu, kad tą žiemą kartais šulinyje taip stipriai pritrūkdavo geriamo vandens, kad net tekdavo iš lauko kibiruose parsineštą ant šiltos krosnies puode šildyti baltą ir purų žiemos sniegą...