Mokyklinis Salamiesčio prisiminimas apie važiavimą su rajono autobusu per Bakšėnus, link mokyklos su kitais mokiniais ir mama

Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Šito smagaus nutikimo Salamiesčio mokykloje, nutikusio tada, kai aš dar mokiausi penktoje klasėje, tikslios datos dabar jau niekaip negalėčiau įvardyti – bet pagrįstai spėju, kad visa tai buvo pačioje kovo mėnesio pradžioje. Ką tiksliai tikrai žinau, kad tai buvo penktadienis. Taigi, tą šaltą, bet saulėtą ir įprastai atrodančią žiemos dieną ėjau į Bakšėnų kaime esančią autobusų stotelę, lydimas mamos – ji ruošėsi vykti į Kupiškį, o man iš po ligos vėl reikėjo grįžti atgal į savo mokyklą, toliau ten mokytis. Tą rytą, kol dar nebuvo atvykęs autobusas, su mama buvom užsukę ir į čia pat veikiančios kaimo pieninės pastatą, mačiau iš arti trumpam, kaip čia vyksta konkretus darbas su atvežtu ir priduotu kaimų gyventojų karvių pienu. O paskui jau atvyko ir tas autobusas, į kurį mes mes ir bakšėniečiai vaikai sulipome. Ten, mokykloje tą dieną ir sužinojau, kad popiet, išsyk po pamokų mokykloje vyks knygų šventė „Knygų pasaulyje“, kuriai kiekviena klasė turėjo jau iš anksto pasiruošti, reikėjo klasėms ir sugalvoti pavadinimą savo komandai, ir pasidaryti emblemą, ir paieškoti atsakymų į iš anksto specialiai paruoštus klausimus. Teko tų atsakymų ieškoti visur – ir bibliotekos knygose, ir stenduose... Mano klasės komanda buvo pasivadinusi – „Musės ir vorai“. Tada tame renginyje mokyklos aktų salėje, prie atskirų suolų susėdę, ir susirinko viktorinai pasiruošę visų vyresnių klasių komandų nariai: be mūsų klasės, dar buvo ir šeštokai, pasivadinę „Buratinais“, septintokai „Indėnai“, aštuntokai „Pabaldukai“ ir devintokai „Mišrainė“. Aš pats, nors ir visai nebuvau pasiruošęs renginiui, taip pat buvau pakviestas sėdėti prie šio penktokų stalo, tarp klasiokių Liudos ir Rasos ir, prisipažinsiu, man tada buvo tikrai labai smagu sėdėti centre tarp dviejų mergaičių, jausmas buvo geras. 1996 m. kovas