Ingridos nekenčiamas mokinys Usūrinis taip pradeda savo dieną ir iš namų išvyksta į mokyklą

Kai jaunoji Kėžių kaimo gyventoja Ingrida Kraštytė dar tik mokėsi Pardavėjo profesijos Kupiškio miesto Žemės ūkio mokykloje, ten pat gretimai ir statybininku mokėsi toks vienas vaikinas Usūrinis, kurio pati Ingrida tikrai labai neapkentė. Metas dabar bent nors kartą papasakoti ir apie tai, kaip kaskart prasideda kiekvienas darbo dienos rytas tam vaikinui Usūriniui Kumščiui, kai jis vyksta į savo pamokas Kupiškio „Profkėje“. Šiuo metu Usūrinis buvo jau 19 -os metų amžiaus ir trečiakursis savo profesijos mokinys, tad prie savo rutinos vykti į mokyklą mieste jis buvo jau seniai pripratęs. Gyveno jis kaimo vietovėje – Mičiūniškyje. Ten esančiame dviaukščiame plytų name ir yra jo paties nuosavi namai, kur jis gyvena drauge su savo mama Irena ir tėčiu Juozu. Pažadintas prie lovos padėto žadintuvo ir atsikėlęs rytą, Usūrinis, kaip ir dauguma kitų gyventojų, pirma nusiprausia, išsivalo dantis, klausydamasis orų prognozę per radijo imtuvą pavalgo pusryčius, tada dar patikrina, ar visus reikiamus sąsiuvinius pamokoms į savo mažą kuprinę jis buvo iš vakaro susidėjęs, apsimauna batus, apsivelka striukę – ir į lauką. Nesvarbu, koks oras lauke tuomet, vis tiek Usūriniui teks eiti iki pat autobusų stotelės ir ten kantriai laukti rajono autobuso, nuvešiančio jį tiesiai miestan. Šiame paveiksle pavaizduotoje situacijoje buvo tada jau vėlyvas ruduo, lapkričio mėnuo, tuomet Usūrinis išeidavo iš savo namų dar su tamsa. Ir nors kaskart eidamas žinojo iš anksto, kad toje mokykloje jo vėl lauks ne tik sunkios pamokos, įprasta agresija ir eilinės patyčios iš klasiokų tarpo, bet dar tuo pačiu jo ten laukdavo ir vienintelis smagus laikas, kai jis jį galėdavo leisti per pertraukas su savo panele, pirmakurse Vilma, tik didžiausia problema buvo tai, kad jo klasiokai ištisai norėjo juos abudu tuojau išskirti. O tuo pačiu metu rytą ir Usūrinio tėtis iš savo namų vykdavo į darbą lentpjūvėje... 2004 m. lapkritis