Ingridos nekenčiamas mokinys Usūrinis iš po pamokų posūkiais eina link miesto autobusų stoties

Kai jaunoji Kėžių kaimo gyventoja Ingrida Kraštytė mokėsi Kupiškio miesto Žemės ūkio mokykloje Pardavėjo profesijos, ten pat greta ir statybininku mokėsi vienas toks vaikinas Usūrinis, kurio pati Ingrida tikrai nekentė. Per visus tuos tris savo mokslo metus „Profkėje“ mokinys Usūrinis Kumštis beveik kiekvieną darbo dieną, vos tik atvykęs su autobusu į miestą, eidavo vis tais pačiais takais ir gatvėmis link mokyklos pirmyn ir paskui atgal. Jį į miestą rytą atvežęs autobusas išleisdavo lipti lauk sankryžoje, artimiausioje vietoje, nuo kurios „Profkė“ jau yra iš tolo matoma, kur reikia eiti. Paskui jau pavakarę, pasibaigus pamokoms Usūrinio mokykloje, tekdavo jam eiti link autobusų stoties ir trumpinti kelią, einant pro dešinę pusę, šalutine miesto gatve. Eidamas ta ramia gatvele, posūkiais Usūrinis pakeliui sau prisižiūrėdavo visko – ir kaip vaikai kiemuose žaidžia su kamuoliu, ir kaip medžiai augina ir vėl meta savo lapus. Kartais Usūrinį einant iš paskos vydavosi nedraugiškai nusiteikę broliai Eima ir Evka, o kartais būdavo ramu. Kai Usūrinis buvo jau trečiame savo mokslų kurse, tą rugsėjį jam jau tada buvo žymiai kiek ramiau praėjėti šia šalutine gatve, nes būtent šioje vietoje jis jau itin retai besutikdavo kokį nors piktai nusiteikusį miesto vaikiną marozą, nes tuos visus Usūriniui potencialiai pavojingus marozus jis dažniausiai sutikdavo iš arti tai tik nuėjęs tiesiai į pačią autobusų stotį, būdamas jos patalpų viduje. 2004 m. rugsėjis