Ingridos nekenčiamas mokinys Usūrinis eidamas prisiminė apie per atostogas sutiktą buvusią klasiokę Ingeborgą ir jos pėdkelnes

Kai jaunoji Kėžių kaimo gyventoja Ingrida Kraštytė dar tik mokėsi Pardavėjo profesijos Kupiškio miesto Žemės ūkio mokykloje, ten pat gretimai ir statybininku mokėsi toks vienas vaikinas Usūrinis, kurio pati Ingrida tikrai labai neapkentė. Taigi, tai buvo jau iškart po Naujųjų 2003 -ųjų metų sutikimo ir po žiemos atostogų vėl sugrįžus atgal į „Profkę“. Pirmakursis mokinys Usūrinis Kumštis net ir po atostogų viduje tebegyveno praėjusių žiemos švenčių savo įspūdžiais, vienas iš kurių jam labai stipriai buvo įstrigęs ir nepaleido niekaip. Taip jau nutiko, kad diena prieš pat 2002 metų Kalėdas tas Usūrinis šalia savo gyvenamosios vietovės esančiame Kandrėnų kaime padėjo puošti šventėms vietinių kultūros namų salę ir čia netikėtai susitiko buvusią savo klasiokę, merginą vardu Ingeborga. Baigus dešimtą klasę taip ir išsiskyrė jų abiejų keliai – Usūrinis nuėjo mokytis į miesto „Profkę“, o Ingeborga išvyko į Kauną, ten mokytis. Niekada jie nebuvo per daug artimi, bet faktas, kad vis tiek Usūriniui tada labai patiko darbuotis drauge su Ingeborga ir kartu puošti tą salę. O kai priekyje stovėjusi Ingeborga buvo pasilenkusi, vienu metu Usūriniui staiga pasimatė dalis nuogo jos kūno, juosmuo ir iš po jos viršutinių kelnių dailiai išlindusi siūlė jos plonų pėdkelnių, kurias ši mergina tuomet buvo mūvėjusi. Ir tas vaizdas Usūrinį išsyk labai sujaudino – kadangi jis tas pėdkelnes sieja su moterimi ir jos vidiniu moteriškumu, Usūriniui tai pasirodė, kaip tarsi ta Ingeborga būtų staiga trumpam parodžiusi dalelę savo moteriškos paslapties. Netgi buvo sukilusi slapta pagunda, kad parodytų tos savo paslapties ir dar kiek daugiau. Bet viešai Usūrinis buvo pakankamai protingas ir dėl to neišsidavė, link kur jis dabar buvo žvelgęs ir kokias slaptas mintis dėl to audęs savo galvoje, apsimetė, kad niekas nenutiko ir toliau sau tęsė veiklą. 2003 m. sausis