Ingridos nekenčiamam mokiniui Usūriniui mieste jo mama nupirko jam vienam skirtas naujas pėdkelnes

Kai jaunoji Kėžių kaimo gyventoja Ingrida Kraštytė dar tik mokėsi Pardavėjo profesijos Kupiškio miesto Žemės ūkio mokykloje, ten pat gretimai ir statybininku mokėsi toks vienas vaikinas Usūrinis, kurio pati Ingrida tikrai labai neapkentė. Taigi, kai tas mokinys Usūrinis Kumštis buvo jau antrame savo mokslų kurse, būtent tą rudenį jis atrado savyje potraukį moteriškiems „gietrams“ ir pradėjo juos mūvėti po viršutinėmis kelnėmis, ant savo nuogų kojų, net ir eidamas į mokyklą. Kažkur apie pusę mėnesio Usūrinis tą savo naująjį „atradimą“ slėpė nuo savo paties tėvų, o kai jau paskui ėmė ir pasakė jiems, tėvų reakcija buvo tokia: motina nesibarė, tik buvo kiek nustebusi, o tėvas tik tylėdamas kiek raukėsi. Ir nuo pat tuo dienos, kai viską pradėjo, Usūrinis nuolat ant savo kojų movėsi tiktai vien savo mamos turimas pėdkelnes, ir jokias kitas. Kas paties Usūrinio mamai Irenai su laiku tai nelabai patiko, nes ir jai kartas nuo karto vis prireikia tų pėdkelnių, kur nors vykstant ir einant, tad kad sūnus pastoviai iš jos šį drabužėlį skolinasi mūvėjimui, nebuvo jai asmeniškai palanki padėtis. Reikėjo kažką padaryti, kad nustotų tas pėdkelnes vis skolintis. Ir jau kažkur po dviejų mėnesių, sekantį sausį Usūrinio motina pagaliau surado išeitį, kaip tokią jai nepatogią padėtį pakeisti – kai vieną dieną tėvai Usūrinį pasiėmė iš „Profkės“ ir nuvyko į patį Kupiškio centrą, kur Usūrinio mama Irena prekybos centre „Saulutė“ specialiai dėl sūnaus ėmė ir nupirko jam vienam skirtas pėdkelnes, kad tai būtų jo tik vieno nuosavos ir daugiau nebereikėtų iš niekur to drabužėlio skolintis. Pats Usūrinis tuomet laukė lauke, prie pat šeimos automobilio ir buvo tikrai sužavėtas to, ką jo mama dabar buvo jam vienam nupirkusi. 2004 m. sausis