Ingridos nekenčiamą mokinį Usūrinį draugė Vilma įkalbėjo nusipirkti nuosavą mobilų telefoną

Kai jaunoji Kėžių kaimo gyventoja Ingrida Kraštytė mokėsi Kupiškio miesto Žemės ūkio mokykloje Pardavėjo profesijos, ten pat greta ir statybininku mokėsi vienas toks vaikinas Usūrinis, kurio pati Ingrida tikrai nekentė. Tą rudens pirmąjį mėnesį, tą rugsėjį mokinys Usūrinis Kumštis buvo jau trečio kurso mokinys, kada jis buvo ką tik pradėjęs savo draugystę su mokyklos naujoke mokine, virėjų pirmakurse Vilma ir tai buvo laikas, kuris gan smarkiai paveikė ir pakeitė paties Usūrinio mokyklinį ir asmeninį gyvenime. Tuo laiku Usūrinis buvo gal bene vienintelis savo klasėje vis dar neturintis savo nuosavo mobilaus telefono, o pati Vilma jį tau turėjo, tad ji vargais negalais sugebėjo kažkaip tą Usūrinį įkalbėti, kad ir jam būtinai reikėtų nusipirkti sau nuosavą mobilų telefoną. Jeigu jis tikrai nori bendrauti ir draugauti su Vilma, jie nuolat turi palaikyti tarpusavyje ryšį ir tam dėl to Usūriniui yra būtinas mobilus telefonas. Usūrinis, puikiai žinodamas priešišką savo klasiokų visą būdą, ištisai baiminosi to, kad klasiokai tą klasiokai gali bandyti tą mobilųjį iš jo atimti ir niekingai sudaužyti. Bet Vilma vis tiek sugebėjo savo įtaigiomis kalbomis jį kažkaip palenkti į savo pusę, kad to mobilaus Usūriniui tikrai gyvenime reikia ir kad dėl to būtina jį pirkti. Kitas dalykas yra finansai - kai Usūrinis apie draugės įkalbėjimą pasakė savo tėvams, jie sutiko duoti sūnui pakankamai pinigų, kad jam užtektų tą telefoną pirkti. Rugsėjui jau einant į pabaigą, Usūrinis vieną popietę drauge su Vilma pagaliau tai ir įvykdė – nuėjo per miestą link parduotuvės „Rileris“, kur visokiais mobiliais telefonais buvo prekiaujama, ten nusipirko mažytį ir žaviai atrodantį „Nokia“ mobilų telefoną. Žinoma, paskui jiedu susitarė, kad Usūrinis savo naujo mobilaus telefono nieku gyvu nerodys savo klasiokams, slėps nuo jų, kad mobilų ir jis turi... 2004 m. rugsėjis